Taip [ne]žymiai. Arba…

IAMX - Missile

Norėčiau, kad jis būtų paskutinis žmogus Žemėje, kuris sužinotų apie mano blog’ą. Arba kaip žmogus, kurio nuotrauką užsidėjau ant telefono ekrano, man niekada taip ir nebeparašė. Na gerai. Parašė, dar ir kaip. Tik jo nuotrauką spėjau nusiimti anksčiau to, kai išvirtau iš klumpių nuo per didelio kiekio minčių.

Šiaip galvoje dažnai regiu vaizdus. Kuriu nuostabius paveikslus. Mintyse. Kas per prakeiktas dalykas, jog nesugebu jų nė žodžiais, nė teptukais išreikšti kitiems. Pieštukais gal dar dar, nors jei iš tiesų, tai visa tai vis tiek lieka mano galvoje, kur nuolatos skamba muzika, kurios nepajėgiu išjungti. Kartais, kai ji man įgrysta, aš įsiklausau tylos ir ji trumpam aprimsta, bet tik taip, tarsi tu būdamas koncerte nueitum į tualetą ir užsidarytum duris - tarsi ramiau, bet vis tiek į galvą muša.

Turiu visokiausių draugų. Tokių, kurie verkia su manimi, kai man sunku. Na taip… iš tiesų. Turiu ir tokių, kurie neverkia. Turiu “draugų”, su kuriais leidžiu laiką, kai neturiu kur pasidėti. Dažniausiai nuo jų pavargstu, o jie pavargsta nuo manęs. Nemažai tų tikrųjų stebisi, kaip aš vis nenustoju leisti laiko su tais draugais kabutėse. Mes visi šiek tiek egoistai, egocentrikai, melagiai, dviveidžiai ir aktoriai. Gal gyvenimas išmoko. Va kartą vienas žmogus man pasakė, jog kaukes keičiu nuolatos. Prieš tai jis kurį laiką buvo draugas iš kabučių sąrašo. Tada įsižeidžiau. Vėliau suvokiau, kad jis tenorėjo apsaugoti savo paties reputaciją, kurią kūrė tobulindamas savosios kaukės linkius ir spalvas.

Šiandien mačiau avariją, netoliese stovėjo mano keli pažįstami. Kažkaip burnoj net kartu pasidarė. Ir baisu, tiesą pasakius. Tačiau aš ne apie tai, jog jaunimas vairuoja neatsargiai. Aš pagalvojau apie tai, kas nutinka su viskuo, ką žmogus kūrė, su kuo žmogus bendravo internete. Būtent - internete. Juk turim tiek registracijų, blog’ų, įrašų ir visokio kitokio marmalo. Tarp to marmalo būna ir šiokių tokių draugų. Kaip/kur/kokiu būdu jie sužino kas nutiko?.. O gal taip ir pasilieka nebeaktyvus forumo/blog’o/facebooko/kitko narys, kuris nustojo su visais bendrauti. Nustojo, nes taip viskas ėmė ir pasibaigė?

Kiek laiko užtrunka pažinti žmogų? O kiek laiko - jį pamėgti? O dėl jo užsisvaigti? Tam pakanka turbūt akimirkos. (Meilė iš pirmo žvilgsnio - nesąmonė. Užsisvaigimas - maybe.) Tai tęsėsi gražią savaitę, o vėliau dar biškį. Kartais nespėjame pamėgti žmogaus, nes jis nusibosta. O taip! Nusibosta. O pažinti žmogų, manau, neįmanoma. Ir tik todėl, kad mes savęs dar nelabai pažįstam.

Pradėjau tapyti paveikslą kambariui. 100×70cm. Turėjau viziją, nusipiešiau du medžius. Tada vienam medžiui pridėjau raudonai geltonai oranžinius lapus. Vėliau nupiešiau gatvės žibintą ir tada man baigėsi dažai. Rytą paveikslo idėja atrodė durna, o nupieštas medis su lapais - lieviausias kada nors matytas medis.

Ieškokite savęs ir galbūt rasite kažką daugiau nei tikėjotės atrasti. Galbūt net pomėgį kepti pyragus. Tą ir einu dabar daryti.
Miau, aš irgi jus labai myliu.

IAMX - I Salute You Christopher

Buvau vat vakar aš Jūros šventėje. Galbūt nuėjau kažkur ne ten, tačiau vienintelis (sąlyginai) geras dalykas joje buvo vištiena saldžiarūgščiame padaže su daug glutamato. Kadangi mama man paaiškino, jog Klaipėdoje bus 30+++ laipsniai karščio, tai aš palikau namie megztuką, kuris ją taip prajuokino. Po to jau aš galėjau juoktis - buvau teisi. Tačiau juoktis kažko nesinorėjo, nes ir taip buvo šalta.

Esat kada darę lipdinius iš druskinės tešlos? Aš kažkada vaikystėje dariau, o štai vakar su mama susigalvojom “pažaisti”. Nepaisant to, kad iškepę jie atrodo kaip sausainiai, kvepia kaip sūrios lazdelės ir taip norisi imti ir pagraužti kokį darbelį, šiaip visas procesas yra labai smagus. Čia mūsų jau iškepti ir nuspalvinti akvarele katukai. (Beje, jei kilo noras gaminti, tai miltų, vandens ir druskos santykis yra 2:1:1, o mes po to juos dar kepėm orkaitėje ~200laipsnių temperatūroje.)

Nemėgstu mėgti batus. Štai kad ir užvakar, per ebay susiradau nuostabiuosius batelius žiemai. He, už tai labai lengva atspėti, kelintą valandą aš ryt kelsiuosi ir ką veiksiu. Taip. Ketinu pasidarbuoti iš peties, kad galėčiau tokius (o jei ne tokius, tai panašius) įsigyti, tad ryt pradedu dirbti.

Be to, kad šią savaitę buvau kine, lievame filme apie pamerges, kirpykloje atsinaujinau keliom kažkokio tais raudonos atspalvio sruogom, kurios įsimato tik kai žinai kur žiūrėti, o apšvietimas būna labai geras, gaminausi daug labai skanaus maisto, nolifinau pas draugę pyragų kepimą, kaifavau nuo IAMX naujo albumo, lyg ir nieko naujo nebenutiko.
Na gerai. Prieš porą įrašų prisikarksėjau - sapnų pasaulis vėl ėmė šaipytis iš manęs. Ir dar ne bet kaip, o duodamas šlykščią nemigą. Huh

Miau, aš irgi jus labai myliu.

30 Seconds To Mars - A Beautiful Lie

Jeigu būčiau be trijų minučių vampyrė, galbūt naktimis dažniau kalbėčiau telefonu, kol aušra nuspalvina dangų.

Tyliai…
Raukos sukilėliai.
Ir purvinais batais į dūšią.
Išpuikus visuomenė,
Beprasmiai jų žodžiai.
Keliaklupsčiaujant stereotipams
Užsiplieskia iš keršto.
Ir vis tyliai.
Taip tyliai…
Raukosi sukilėliai.

Už žodį keršto turiu būti dėkinga draugei harpy.

Skillet - The Last Night

Kai kažkas paklausė “ką tu veikei šią vasarą?”, aš atsakiau “aiii, tai va. Šį bei tą…”. O visgi, kas tas ŠisBeiTas?

Sėdėjimas per naktis pavėsinėje su gera kompanija, arbata rankose, ugnimi židiny ir bulvėmis žarijose.
Stovyklavimas prie ežero ir savaitės nuotykis.
Nukąstas briketas.
Sushi Kauno pilies papėdėje.
Vilniaus užkariavimas ir akmenų žaidimas Akropolio vaikų žaidimų aikštelėje.
Sapnų sąsiuvinio pildymas.
Važinėjimasis dviračiais po apylinkes ir svajonės taip užkariauti Lietuvą su draugų būriu ir palapinėmis.
Maudynės baseine.
Nenusisekę planai nuvažiuoti į Vokietiją.
Meetai meetai ir dar sykį… nenusisekę planai?..
Žvaigždžių skaičiavimas ir netikėti prisipažinimai.
Daug ir labai daug geros muzikos. Pageidautina garsiai.
Kelios neįveiktos knygos ir planai parašyti savo knygą, tik tobulesnę.
Pyragai: obuolių, su varške, be varškės, su uogiene, be uogienės… be tešlos… be įdaro…
Trešnės, serbentai ir agrastai. Jeigu galima - gausiai.
Baidarės ir miegas palapinėje be čiužinio (ups..?).
Per daug arba per mažai miego.
Ir dar daug kitų ŠiųBeiTų, kurie nutiks sekantį mėnesį…

Miau, aš irgi jus labai myliu.

Marilyn Manson - Sweet dreams

Taigi, jau turbūt supratote, apie ką aš šį kartą kalbėsiu. Visi mes sapnuojame. Vieni daugiau, kiti - mažiau. Kai kurie savo sapnų nepamena, arba prisimena tik detales, o kiti (ne)laimingieji mato ryškiai, detaliai, o nubunda išpilti šalto prakaito ir nesusivokdami kur esą. Taigi, pastariesiems priklausau ir aš.

Seniau sapnuodavau retai. Retai, bet galingai. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis tada, kai praeitą rudenį susapnavau sapną ir jį labai įsijautusi papasakojau draugei. Mano pasakojimas užėmė pusę pasivaikščiojimo laiko, tačiau draugė mane išklausė ir galiausiai patarė… užsivesti sapnų sąsiuvinį! Tada kiek spyriojausi, nes kaip sakiau, sapnuodavau retokai. Kokia prasmė užsivesti naują sąsiuvinį, užrašyti vieną sapną ir palikti jį dulkėti kokios nors spintelės dugne..? Tačiau grįžusi namo vis dėlto išsitraukiau storą sąsiuvinį ir užrašiau savo sapną (beje, jis buvo apie karą, vykstantį viduramžiais, drakonus ir jų sutramdymą)!
Po to karto sapnuodavau retai, o užrašyti tingėdavau, tai pasižymėdavau sapnų pavadinimus ant lipnaus lapelio ir jį įklijuodavau į savo sapnų sąsiuvinį tam kartui, kai netingėsiu rašyti. Galiausiai prisikaupė daugybė lapelių, o aš baisiai neturėjau ką veikti. Prisėdau ir pradėjau aprašinėti/užrašinėti/surašinėti savo sapnus. Įsibėgėjus staiga iškildavo iš pasąmonės koks kitas sapnas, kurio nė lapuke nebuvau pasižymėjusi, po to dar vienas, dar vienas… Tą naktį vėl sapnavau ryškų sapną. Sekantį vakarą, prieš miegą, jį aprašiau ir tą naktį vėl sulaukiau naktinės pasąmoninės televizijos… Taip kartojosi tol, kol… ėmiau atrodyti kaip zombis. Naktiniai sapnai mane nuvargindavo, aš blaškydavausi, pabusdavau vidury nakties, o galiausiai priėjau iki to, kad nebegalėjau užmigti, nes užmigus manęs laukdavo košmarai. Teko į pagalbą pasitelkti lipniuosius lapukus (nenorėjau prarasti nei vieno sapno, kurį sugebėjau atsiminti). Daugumos košmarų neužrašinėjau, nes jie buvo pakeitę formą, t.y. nutolę nuo gražaus paprasto sapno formato (gerus sapnus sapnuodavau kaip kokį filmą, o košmarai labiau priminė greitai besikaitaliojančias reklamas).
Galop mano naktinis gyvenimas stojo į vėžes: miegodavau ramiai, kartais mano naktinę tuštumą sudrumsdavo kokia sapno nuotrupa, tačiau tai man nebetrukdė gerai pailsėti. Po kažkurio ramaus laiko tarpo aš ėmiau ilgėtis savo sapnų. Išsitraukiau savo sapnų sąsiuvinį ir sapnai vėl pasipylė… Štai ir dabar sėdžiu ir aprašinėju sapną apie Green Day koncertą Kaune. Kartais netgi atrodo, kad mano gyvenimas sapnuose yra žymiai turiningesnis už tikrąjį… Visi mes sapnuojame. Vieni daugiau, kiti - mažiau.

O kaip Jūs prisijaukinate savo sapnus?..

Miau, aš irgi jus labai myliu.

Muse - I belong to you

Sveiki, rašiau TIKRAI labai seniai. Taip seniai, kad iš naujo perskaičiusi savo kai kuriuos įrašus, nė neprisiminiau, jog buvau tai rašiusi…

Šiandien ketinu pakalbėti apie vieną mintį, kuri man atėjo į galvą tada, kai varčiausi lovoje niekaip negalėdama užmigti, kažkur apie 5h ryto.
Jeigu tiesą pasakius, viskas prasidėjo nuo to, kad aš važiavau į stovyklą. Apie ją plačiai nekalbėsiu, nes įspūdžiams aprašyti, reikėtų skirti visą krūvą įrašų.
Stovykloje susipažinau su krūva fainų žmonių. Vienas jų man buvo ne tik fainas, bet dar ir į akį krito. Na gal net ne krito, o įmynė. Beje, aš jam kaipo irgi įkritau. Tai ir tapo pagrindine mano nustebimo priežastimi - visus du metus baidžiausi bet ko, kas gali mane išmušti iš vėžių šia prasme, o čia pakako savaitės, ir aš jau vartausi kankinama nenormalių sapnų, o jei ne jų, tai nemigos. Kadangi man labiau sekasi su draugais iš kitų miestų, tai šie žmogeliai nebuvo kažkuo išskirtiniai - savo draugų sąrašą papildžiau kitų miestų gyventojais.
Taigi štai. Guliu aš savo lovoj, vartausi, negaliu užmigti, mintyse dar klaidžioja ką tik sapnuoto sapno motyvai, pažįstamų veidai ir staiga suvokiu, jog nežinau nei ką veikia tas mano fainas žmogus, nei su kuo jis tą kažką veikia. Ir jaučiu, kaip po truputį kyla nepasitikėjimas, kuris mano skrandį sugniaužia ne pačiu maloniausiu būdu.
Po kelių dienų, kai čiuožinėju su draugais ledo arenoj ir akimis ryju nužiūrinėju vaikinus, kurie šalimais daro suktukus ir kitokius triukus ant ledo, aš imu suvokti tą nepagrįstą jausmą: jeigu nepasitiki žmogumi, kuris tau nedavė jokio preteksto nepasitikėjimui, tai galbūt pats elgiesi taip, kaip įtari jį elgiantis?..

Na štai. Išsakiau kas gulėjo. Dabar lai guli interneto erdvėje. Dabar reikia melstis, jog ir toliau man pavyks išlikti inkognito. Deja, tai gana sunku, kai sukėliau į BLOG’Ą savo piešinius…
Na ką, viltis - durnių motina, o muzika - mano sesuo. Paklausykit IAMX ir Muse, jie tikrai veža. :)
Miau, aš irgi jus labai myliu.

Muse - undisclosed desires

Taigi, pradėsiu nuo to, jog Balandžio 15-16 dienomis Kaune vyko “Art impro” festivalis. Mes buvome jo organizatoriai, tad turėjome galimybę žiūrėti visus spektaklius. Na ką galiu pasakyti, tai buvo tikrai įdomu, tik kad pats festivalis mus visus išvargino. O juk dar kažkada svaigau, jog visai norėčiau būti aktore. Na jau ne. Prieš premjerą faktiškai dirbom kas dieną, o namo grįždavau tokia atsijungusi nuo pasaulio ir visų emocijų, kad siaubas. O tai kas būtų, jeigu tektų taip visą likusį gyvenimą?.. Laiku susiprotėjau.

Šiandien eidama iš mokyklos užuodžiau pavasarį. Ne ne, jis jau gana nemažą laiko tarpą tęsiasi, tą sako termometro stulpelis, kuris dienomis būna pakilęs virš 20 laipsnių padalos. Tačiau šiandien užuodžiau žydinčius augalus ir medžius, tiksliau tuo įtariu obelis.

Kai toks fainas oras, rodos, niekas manęs negalėtų išmušti iš vėžių, bet pasirodo gali. Po Velykų atostogų sužinojau, jog į dešimtokų “egzaminus” įtraukta ir anglų kalba, o vakar atskriejo žinia, jog teks rašyti ir rusų kalbos patikrinimą. Taipogi į “iš vėžių išmušimą” įeina ir tai, jog šiandien 4 valandas tvarkėme tam tikrą mokyklos zoną. Tai buvo kankinama nes: a) į mūsų grupę “papuolė” direktorius ir nusimuilinti nebuvo kaip b) turėjome rinkti spygliuotas ir visokias kitokias šakas c) sudrožiau sportbačius, o rankos atrodo taip, tarsi vietoj šuns būčiau paglosčiusi kaktusą.

Po ilgų diskusijų ir kelionių į prekybos centrus, nusipirkau suknelę. Na gerai, ši žinia nelabai verta vietos bloge, bet kad jau parašiau, tai netrinsiu.

Taipogi, sudužo mano viltys turėti šuniuką. Nuo tos dienos, kai jie gimė (Kovo 11), aš su tėvais planavau, jog vieną jų galėsiu pasiimti, tačiau prieš kelias dienas žlugo ši viltis, kadangi tuo metu, kai turėjau su tėvu važiuoti auau pasiimti, jis mane ėmė atkalbinėti, po to tą nuostabią misiją perėmė mama, tad galiausiai apsvarsčiusi visus už: dažniau išeičiau į lauką, turėčiau augintinį, kuris būtų geras mano draugas ir prieš: man mokytis liko du metai, po to nebeaišku kur studijuosiu ir gyvensiu, tad tektų šuniuką užkrauti tėvams ant galvos, nusprendžiau, jog būsiu gera dukra ir apsieisiu.

Taipogi visai apleidau piešimą. Na gal ne visai ir ne apleidau, bet nėra tiek laiko, kurį galėčiau skirti nolifinimui prie popieriaus lapo. Vis dėlto, du piešinius nupiešiau. (Žinau, iki kažko vau man dar toli, bet kaip savamokslei tinginei, tai visai neblogai, sakyčiau…)

Skeet Ulrich

Jackson Rathbone (šitas tai dar patobulintas yra, bet žiauriai tingiu perfotkinti…)

Žinote ką? Jeigu vieną dieną nutinka kažkas tokio, kas jus sujaudina iki širdies gelmių, o jūs nežinote kaip tai išreikšti žodžiais, tai jūs tikrai suprasite KĄ aš jaučiu.

Šiandien buvau KU baigiamojo režisierių kurso spektaklyje “Geras žmogus iš Sezuano”. Žaismingumas. Gili mintis. Įvairiapusiški aktoriai. Charizmatiški aktoriai! Vytauto Kernagio dainos - zongai. Daugiau nieko nereikėjo, o aš plojau ir plojau. Šypsojaus akimis, lūpomis ir širdimi. Išėjusi iš spektaklio ir įlipusi į tėvų mašiną aš kalbėjau neužsičiaupdama ir tuo pačiu, visai nerasdama žodžių. TAI reikia pamatyti, o ne perskaityti. Apskritai, kiekvienas spektaklis, kiekvienas etiudas yra kažkas TOKIO.

Šiandien nebeturiu žodžių. Turiu tik virpulį, šypseną ir penkis žodžius:
Myliu. Teatrą. Gyvenimą. Sushi. Vėl.

Groja: Muse - feeling good

O štai naujausias mano piešinys… Prosenelio rankos.

Gyvenimas - žaidimas. Tik deja, galų gale mes visi pralošiame. Galbūt todėl reikia bandyti kažką naujo. Kažką įdomaus. Tai, ką prisiminsi ilgai, arba tai, ką padarysi, pasidžiaugsi ir pamirši. Visko reikia.

Miau.

Groja: The Rasmus - Shot

Kiekvieno žmogaus gyvenime yra džiaugsmų ir mažų laimių. Kai tiesiog viskas yra taip, kaip turi būti, tik dar šiek tiek maloniau. Taigi, ir mano gyvenime yra prieskonių, kurie man suteikia džiaugsmo. Ir jie tokie įprasti, kad aš vis nusistebiu, kad vis dar jais džiūgauju.

• Vienas iš mano džiaugsmų yra miegas. O jeigu tiksliau, tai ta akimirka, kai pavargęs kūnas palengva krinta į lovą, raumenys atsipalaiduoja, aš susirangau ir apsikloju minkštute kaldra iki pat ausų. Vien ta akimirka, kurią aš visuomet pristabdau, kai prieš atsiguldama dar pasėdžiu ant lovos krašto ir lėtai lėtai atsigulu, tas visas laukimas man taip patinka, jog atsigulusi aš ilgai ilgai šypsausi ir tarsi sumurkiu…
• Kitas mano džiaugsmelis yra dušas. Aš galiu valandų valandas tiesiog stovėti po šilta dušo srove ir šypsotis. Tiesiog stovėti ir jausti šilumą. Aš labai mėgstu karštį…
• Sekanti mano mažoji laimė yra juoda arbata su citrina ir dviem šaukšteliais cukraus. Kiekvieną kartą, kai aš ją ruošiu, atlieku įprastą dalyką, bet visa tai primena kažkokią magiją. Mano pačios rankos žino, kiek reikia dėti arbatžolių, kokį griežinėlį citrinos atpjauti, o ir arbata visada gaunasi tokia pati kvapni, skani ir magiška.
• Taipogi kiekvieną sykį, kai klausausi muzikos, ypač, jeigu geros, tokios, kuri veža, aš beprotiškai mėgaujuosi. Ne šiaip mėgaujuosi, bet MĖGAUJUOSI. Galiu sėdėti, klausytis, šypsotis ir (nusi)dainuoti… Ir vis dėlto, tai nesumažina mano džiaugsmo. Man ir dabar pakaktų pasėdėti kokiame nors fotelyje tamsoje, klausytis geros muzikos ir šypsotis. Kiek mažai žmogui reikia…
• Paskutinė mano mažoji laimė yra maistas. Aš dievinu ragauti, gaminti ir viską suvalgyti. Esu didelė besotė (džiaugiuosi genais, kurie neleidžia man didelių pasekmių savo besotizmo jausti), bet itin išranki mergiotė. Bet tai netrukdo man mėgautis kiekvienu pyrago kąsniu, kiekvienu sushi gabalėliu ar trintos sriubos šaukštu… aghh… žinote ką? Kažkaip užsimaniau valgyti (wasntme)…
  Btw, pamėginkite naujus savo patiekalus ragauti užsimerkę, tai tikras kaifas. Paskutinį sykį, kai pasigaminau vanilinį obuolių pyragą su Krupniku, ragavau jį užsimerkusi ir pamaniau, jos aš ištirpsiu vietoje. Taip buvo nuostabu.

  O pati didžiausia laimė man būna tada, kai šiuos penkis džiaugsmus pavyksta sukomponuoti į vieną puikią dieną. Nauji patiekalai, lydimi geros muzikos, jų ragavimas su puoduku karštos kvepiančios arbatos rankoje, vėliau ilgas dušinimasis ir po viso šio gėrio, dar ir nuostabiai lengvas smigimas į minkštutėlę lovą…

Miau, aš irgi jus labai myliu. Paklausykit Green day ir The Rasmus. :3